effacer mon existence;

5 skyrius: Sapnų mašina

(Papildoma rezidencijos paraiškos koncepcija)

Kiekvieną naktį sistema griūva. Kūnas panyra į miegą, protas ima generuoti vaizdinius.

Sapne viskas įmanoma, todėl nestabilu — tobula simuliacija, kuriai nereikia jokio įrenginio.

Sapnuotojui pabudus, paleidžiama kita mašina: virtualus pasaulis — užprogramuota haliucinacija, apsimetanti fizine tikrove.

Vėliau tas pats sapnuotojas vėl užmiega, ir iškyla kita architektūra.

Sluoksniai sukasi be galo: sapnas → simuliacija → būdravimo pasaulis → vėl sapnas.

Tęstinumas prarandamas, tačiau pojūtis išlieka nepakitęs.

Sapnų mašina nėra technologija; tai filosofinis eksperimentas, įgyvendinamas per meną.

Kiekvienas suvokimo sluoksnis yra entropijos pastatyta scenografija — galimybės, patiriančios kolapsą į laikiną darną.

Savo kūryboje I kuriu instaliacijas ir vaizdus, imituojančius šį judėjimą:

ekranai mirga, garso kilpos suyra, įrašyti gestai kartojasi, kol pamiršta savo kilmę.

Žiūrovai patenka į ciklą, kuriame riba tarp vidaus ir išorės ištirpsta,

kol pati parodos erdvė ima atrodyti lyg sąmoningas sapnas, atsisakantis baigtis.

Tikslas — ne apibrėžti, kas tikra, o atskleisti, kaip kuriamas „tikrumas“.

Kai žiūrovas nebegali atskirti, ar stovi simuliacijos viduje, ar tiesiog ją stebi,

meno kūrinys pasiekia tikslą: jis atkūrė tą pačią entropinę sumaištį, kuri valdo sąmonę.

Kūrinys tampa pažinimo veidrodžiu — gyva grįžtamojo ryšio grandine tarp stebėtojo ir stebimojo.

Kūrinyje Sapnų mašina menininkas yra ir subjektas, ir sistema.

Mano užduotis — kurti aplinkas, kuriose stebėjimas tampa dalyvavimu,

kur kiekviena suvokimo griūtis nukaldina darnumo akimirką —

trumpalaikė sąmoningumo valiuta, cirkuliuojanti tarp sapno, ekrano ir odos.