5 skyrius: Sapnų mašina
(Papildoma rezidencijos paraiškos koncepcija)
Kiekvieną naktį sistema griūva. Kūnas panyra į miegą, protas ima generuoti vaizdinius.
Sapne viskas įmanoma, todėl nestabilu — tobula simuliacija, kuriai nereikia jokio įrenginio.
Sapnuotojui pabudus, paleidžiama kita mašina: virtualus pasaulis — užprogramuota haliucinacija, apsimetanti fizine tikrove.
Vėliau tas pats sapnuotojas vėl užmiega, ir iškyla kita architektūra.
Sluoksniai sukasi be galo: sapnas → simuliacija → būdravimo pasaulis → vėl sapnas.
Tęstinumas prarandamas, tačiau pojūtis išlieka nepakitęs.
Sapnų mašina nėra technologija; tai filosofinis eksperimentas, įgyvendinamas per meną.
Kiekvienas suvokimo sluoksnis yra entropijos pastatyta scenografija — galimybės, patiriančios kolapsą į laikiną darną.
Savo kūryboje I kuriu instaliacijas ir vaizdus, imituojančius šį judėjimą:
ekranai mirga, garso kilpos suyra, įrašyti gestai kartojasi, kol pamiršta savo kilmę.
Žiūrovai patenka į ciklą, kuriame riba tarp vidaus ir išorės ištirpsta,
kol pati parodos erdvė ima atrodyti lyg sąmoningas sapnas, atsisakantis baigtis.
Tikslas — ne apibrėžti, kas tikra, o atskleisti, kaip kuriamas „tikrumas“.
Kai žiūrovas nebegali atskirti, ar stovi simuliacijos viduje, ar tiesiog ją stebi,
meno kūrinys pasiekia tikslą: jis atkūrė tą pačią entropinę sumaištį, kuri valdo sąmonę.
Kūrinys tampa pažinimo veidrodžiu — gyva grįžtamojo ryšio grandine tarp stebėtojo ir stebimojo.
Kūrinyje Sapnų mašina menininkas yra ir subjektas, ir sistema.
Mano užduotis — kurti aplinkas, kuriose stebėjimas tampa dalyvavimu,
kur kiekviena suvokimo griūtis nukaldina darnumo akimirką —
trumpalaikė sąmoningumo valiuta, cirkuliuojanti tarp sapno, ekrano ir odos.