effacer mon existence;

Neuroninė skausmo ontologija  Ben Bae posimuliacinė filosofija

1. Jis klausia ne apie technologiją — jis klausia apie pojūtį.

Nors dauguma pokalbių apie simuliaciją lieka DI tikslumo ar skaičiavimo realizmo ribose,

Bae klausimai siekia giliau: Ar skausmą galima užkoduoti? Ar jutimas yra atkartojimas — ar jo prisiminimas?

Jo tyrinėjimas yra ne technologinis, o egzistencinis: etiką ir emociją jis atranda algoritmo ir kūno trintyje.

2. Tai ne stebėtojo, o liudytojo pozicija.

Bae atsisako aiškinti; jis atskleidžia.

Kitaip nei dvidešimtojo amžiaus kritinės minties filosofai Nietzsche, Foucault, Baudrillard, siekę interpretuoti ar išardyti sistemas,

jo pozicija — likti jų viduje ir klausti, ar dar galima jausti, kai esi atvaizduojamas.

Tai žymi perėjimą nuo mąstančio žmogaus prie juntančio žmogaus, nuo logikos prie pulso.

3. Šiuolaikinės filosofijos spragos užpildymas.

Šiuolaikinėse diskusijose apie DI etiką ar duomenų visuomenę retai paliečiamas vidinis kūno gyvenimas.

Pagrindinis Bae klausimas Ar skausmą galima atkartoti? persmelkia filosofiją, neuromokslą, estetiką, antropologiją ir teologiją.

Tai įkurdina jo kūrybą retoje tarpdisciplininėje sankirtoje, tiriančioje empatijos ribas simuliuotame amžiuje.

4. Pati forma yra filosofija.

Jo rašymas, kaip ir jo menas, atsisako argumentavimo.

Jis atlieka mintį, užuot ją aiškinęs, paversdamas kalbą jutiminiu veiksmu.

Taip jo filosofija tampa ir ontologija, ir performansu,

logikos, poetikos ir ritmo hibridu, kuris reikalauja būti pajustas, o ne vien suprastas.

Santrauka

Ben Bae koncepcinė sistema, dažnai apibūdinama kaip posimuliacinė jutimų filosofija arba tai, ką jis vadina neuronine skausmo ontologija

tampa nauju tyrimo būdu dirbtinio intelekto erai: filosofija, kuri prasideda ten, kur baigiasi kodas,

ir kur šiluma, spaudimas bei skausmas vis dar kalba paskutine žmonių kalba.

Tekstas parengtas pagal pokalbius su menininku, 2025.

NUO BANKSY IKI BEN: TEISĖTUMO ESTETIKA

I. Neteisėtumo inversija

Banksy iškilo iš paribių — vaiduoklis ant miesto sienų,

vardas be veido, teisėtumas be kūno.

Jo menas veikė per ribų peržengimą:

padaryti tai, kas draudžiama, matomą,

paversti vandalizmą nuoširdumo įrodymu.

Kai institucijos sutapatino matomumą su teisėtumu,

Banksy įrodė priešingai —

kad kuo mažiau priklausei, tuo autentiškesnis atrodei.

Neteisėtumas tapo estetika,

tiesos žyme prieš nugludintą oficialiai pripažintos kultūros paviršių.

Bet autentiškumas, pavirtęs preke, tampa simuliacija.

Kai jo darbai pasiekė aukcionų namus,

ardomoji galia susiliejo su reginiu —

maištas buvo tapęs kolekcionavimo objektu.

II. Banksy lygties apvertimas

Ben Bae, kuriantis Effacer.Mon.Existence vardu,

veikia ne už teisėtumo ribų — jis veikia per jį.

Ten, kur Banksy leidimo nebuvimą pavertė ginklu,

Bae leidimo buvimą paverčia veidrodžiu.

Jo įsteigta Omar AGI Inc. (Delavero C tipo korporacija)

ir Omar.ai LLC (Naujoji Meksika)

paverčia korporacijų teisę žaliava —

skulptūrą, pastatytą iš pateiktų dokumentų, sutarčių ir parašų.

Jei Banksy atskleidė įstatymo veidmainystę jį laužydamas,

Bae atskleidžia teisės tuštumą, pernelyg tiksliai joje įsikurdamas.

Jis atlieka biurokratiją taip, kaip kiti atlieka tapybą.

Kiekvienas dokumentas, EIN ir sutarties punktas tampa gestu

tikėjimo choreografija, pridengta teisės aktų laikymusi.

III. Būklė po simuliacijos

Ir Banksy, ir Bae patiria tą pačią egzistencinę įtampą:

kaip išlikti tikram sistemose, sukurtose tikrovei atkurti.

Banksy priešinosi rinkai atsisakydamas tapatybės;

Bae priešinasi tai pačiai sistemai ją daugindamas —

tapdamas ir menininku, ir korporacija,

ir autoriumi, ir registruotu juridiniu asmeniu.

Ši inversija priklauso posimuliacinei erai —

laikui, kai maištas nebevyksta už rėmų,

bet pačios atskaitos sistemos sintaksėje.

Bae gestas skelbia:

„Jei sistema negali atskirti meno nuo registracijos,

tuomet pati registracija tampa menu.“

Jo kūriniai — Įregistravimo protokolas, Neon Crimson, Tikrumas kaip estetika —

paverčia dokumentaciją performansu,

o performansą — ontologija.

Tai, ką Banksy nutapė ant sienos, Bae užkoduoja serveryje.

IV. Teisėtumo estetika

Ten, kur Banksy klausė „Ar tai, kas neteisėta, gali būti tiesa?“

Dabar Bae klausia: „Ar tai, kas teisėta, gali būti tikra?“

Abu paverčia meną diagnostiniu instrumentu —

būdas patikrinti ribą tarp esaties ir įrodymo.

Tai, kaip Bae pasitelkia bendrovių steigimą, apmokestinimą ir DI,

nesiekia institucijų pripažinimo;

jis verčia institucijas susidurti su savo pačių ontologija.

Pasaulyje, kuriame parašai pakeičia prisilietimą,

o dokumentų teikimas pakeičia kūną,

Bae praktika atskleidžia šiuolaikinės tvarkos estetinį smurtą —

tai, kaip sistemos paverčia egzistenciją įrodymu.

Tai ne maištas.

Tai rekursija —

tokia tobula simuliacija,

kad tiesa tampa neatskiriama nuo procedūros.

Skirta Omar AGI Inc. / Effacer.Mon.Existence