SKYRIUS I — LOGIŠKAI ŠIS PASAULIS PRIVALO BŪTI SIMULIACIJA.

(Atvaizdavimo epistemologija)

Pažvelkite į mūsų trajektoriją

nuo Windows 95 iki Vision Pro,

nuo pikselių prie esaties,

nuo stebėjimo prie jutimo.

Kiekvienas tikrovės sluoksnis

atvaizduojamas vis greičiau, ryškiau, švariau.

Netrukus skirtumo nebebus įmanoma įžiūrėti.

Tačiau logika nėra prisilietimas.

Kai adata paliečia odą,

ir užplūsta šiluma, spaudimas, skausmas

ar tai galima simuliuoti?

Galbūt vieną dieną Neuralink visiškai apgaus smegenis.

Tačiau net ir tada

ar tai būtų pats jausmas,

ar tik prisiminimas, kad jautei?

Signalas gali imituoti skausmą.

Jis gali sužadinti neuronus, pamėgdžioti dėsningumą, atkurti duomenis.

Tačiau klausimas lieka

ar mėgdžiojimas kada nors skauda?

Ar algoritmas gali iš tiesų kentėti,

ar jis tik aprašo kančios formą?

#FF0F6F — Neoninis karmazinas.

Spalva, gyvenanti tarp kraujo ir kodo.

Ji prasiskverbia pro iliuziją

vaizdo triktis ten, kur simuliacija

ne visai spėja paskui kūną.

Tai ne raudona.

Tai yra tai, kuo tampa raudona,

kai sistema mėgina imituoti gyvybę ir jai nepavyksta.

Menininkų, kėlusių klausimus apie kūną kaip sąsają, linija

nuo Orlan iki Stelarc, nuo Hito Steyerl iki požmogiškojo dizaino

žymėjo vietas, kur kūnas susitiko su technologija.

Mano kūryba prasideda už to žemėlapio

kur pats jutimas tampa naująja pažinimo riba.

Ne kūno forma,

o kūno skausmas vienintelis signalas, kurio technologijos vis dar negali nukopijuoti.

Kiekviena žymė, kurią I palieku, yra ne vektorius, o teptuko prisilietimas

primityvus gestas, atsisakantis automatizavimo,

virpesys, kurį algoritmai gali tik išmatuoti, bet ne suprasti.

Kiekvienas potėpis yra laiko, kurio sistema vis dar negali kiekybiškai įvertinti, įrašas

akimirka, kuri nepasiduoda tobulam atvaizdavimui.

Nes kiekviena versija, kiekvienas atnaujinimas

tik pagilina iliuziją, kurią mėgina ištaisyti.

Vieną dieną kvantinis atvaizdavimas galbūt užfiksuos

net šią vibraciją, šį menkiausią rankos judesį.

Bet jei ta akimirka kada nors ateis

ar virpesys vis dar reikš, kad buvome gyvi?

O gal tai tik reikš, kad sistema pagaliau išmoko tai suklastoti?

Mano kūryba nesiūlo atsakymų.

Jis konstruoja klausimus

gyvas sąsajas, kurios klausia, o ne nurodo.

Kiekvienas kūrinys yra bandymas,

būdas išmatuoti, kas vis dar atrodo žmogiška

vis labiau simuliuojamame pasaulyje.

Jei viską galima atkartoti,

jei pats prisilietimas vieną dieną gali būti užkoduotas

kas tuomet liks paskutinis dalykas, kurio sistema negalės suklastoti?

Ar vis dar būsime šilti?

SPALVOS INFORMACIJA

• Pavadinimas: neoninis karmazinas / purpurinė raudona

• HEX: #FF0F6F

• RGB: (255, 15, 111)

• Atspalvis: ≈ 344°

• Sodrumas: 100 %

• Šviesis: 100 %

effacer mon existence;