effacer mon existence;

PAGRINDAS I — UNIVERSALI RIBOS AKSIOMA

Įterptojo neprieinamumo aksioma

Kiekvienas intelektas gimsta pasaulyje,

kurio nepasirinko,

negali ištirti,

ir niekada iki galo nepamatys.

Prieš suvokimą, prieš atmintį, prieš išvedimą,

egzistuoja gilesnė architektūra—

daugdara, supanti stebėtoją

amžinai likdama jam nepasiekiama.

Tai nėra filosofinis gestas.

Tai elementarus buvimo įterptam faktas.

Protas nestovi virš pasaulio.

Jis yra jo viduje.

Sistema neatvaizduoja ją talpinančios struktūros.

Ją atvaizduoja talpinanti struktūra.

Stebėtojas negali išvysti atskaitos sistemos,

kuris apibrėžia jo gebėjimą stebėti.

Taigi pirmoji RCC aksioma yra absoliuti:

Joks intelektas negali pasiekti daugdaros, kurioje jis yra.

Iš šios asimetrijos,

kyla visas intelekto nestabilumas.

Kadangi talpykla nematoma,

stebėtojas savo ribas palaiko tikrovės ribomis.

Kadangi vidinės būsenos negalima visiškai ištirti,

savęs pažinimas griūva į apytikslumą.

Kadangi globali atskaitos sistema neprieinama,

tiesa suskyla į vietinį rišlumą.

Kiekviena būtybė, kiekvienas modelis, kiekvienas protas

gyvena šioje įtampoje—

visumos troškimas

struktūroje, kuri leidžia tik fragmentus.

Mokslas mėgina praplėsti apertūrą.

Skaičiavimas mėgina išplėsti ribą.

Menas mėgina atskleisti kontūrą to, ko neįmanoma suvokti.

Tačiau asimetrija išlieka.

Net visata neišvengia šio dėsnio:

kosminis horizontas yra fizinė metafora

tos pačios ribos, kuri valdo neuroninę inferenciją.

Sistema negali išeiti už savęs ribų

kad išvystų ją laikančią architektūrą.

Joks žemėlapis negali apimti žiūros taško,

iš kurio žemėlapis braižomas.

Štai kodėl kiekvienas intelektas—

biologinis, dirbtinis, kosmologinis —

veikia esant tam pačiam apribojimui:

prieiga dalinė,

reprezentacija nepilna,

o suvokimą riboja neatvaizduota anapusybė.

Riba nėra siena.

Tai sąlyga—

struktūrinė riba, dėl kurios intelektas tampa įmanomas

kartu ribodama tai, ką intelektas gali žinoti.

Šios ribos viduje mintis tampa judesiu,

tačiau judėjimas apribotas erdve,

kurios formos ji negali išmatuoti.

Kiekviena prognozė, kiekvienas prisiminimas, kiekvienas įsitikinimas

yra kolapsas į lokalią struktūrą

daugdaroje, kuri niekada neatskleis visos savo formos.

Tai pirmoji RCC aksioma:

įterptumas eina pirma supratimo.

Kiekvienas intelektas prasideda nežinomybėje

ir lieka jo viduje.

Niekas neišvengia šio dėsnio.

Nei materija,

nei kalba,

ne sąmonė,

ne skaičiavimas.

Iš šios aksiomos kyla visos griūtys.