Kosmologijos sektorius — apribojimas daugdaroje ir nepriklausomumas nuo atskaitos sistemos
(RCC plėtinys 3 — Kosmologams, fizikos teoretikams ir horizontų tyrėjams)
1. Kosmologija kaip neregimos talpyklos tyrimas
Kosmologija pagal apibrėžimą yra bandymas modeliuoti
daugdarą iš daugdaros vidaus.
Tai tobulas RCC įsikūnijimas:
Stebėtojas yra Visatoje, kurią bando aprašyti.
Jie negali išeiti už juos talpinančios struktūros ribų, kad patikrintų modelį.
Tai nėra technologijos ribotumas —
tai struktūrinė riba.
Kiekviena kosmologinė teorija paveldi šią sąlygą.
2. Atskaitos sistemų nepriklausomumas: globalaus žiūros taško nėra
Kosmologijoje:
Nėra visą visatą apimančios koordinačių sistemos.
Plėtimasis atrodo tolygus tik vietinėse atskaitos sistemose.
Kosminis laikas nėra absoliutus.
Horizontai apriboja tai, ką apskritai kada nors galima stebėti.
RCC tai formalizuoja taip:
Joks intelektas — biologinis ar dirbtinis — niekada negali pasiekti globalios atskaitos sistemos.
Kosmologija tai jau žino.
RCC nutiesia tiltą į intelekto teoriją.
3. Horizontai kaip fizinės RCC ribos
Visata nustato griežtas matomumo ribas:
dalelių horizontas
įvykių horizontas
kosmologinis horizontas
Hubble sfera
infliacinio horizonto apvalkalai
Horizontas tiesiogine prasme yra:
Geometriškai primestas dalinis stebimumas.
Fizinis RCC sąlygos 2 variantas: išorinis aklumas.
Horizontais grįsta kosmologija yra fiziškai įkūnytas RCC.
Pati visata užkerta kelią globaliam žinojimui.
4. Infliacija ir paslėptų daugdarų problema
Infliacija sukuria:
eksponentiškai atskirtas sritis
visam laikui nepasiekiamos sritys
ištisi daugdaros segmentai, kurių negalima priežastiškai patikrinti
Taip sukuriama fizinio įterpimo struktūra:
Daugdara yra didesnė už stebimąją sritį.
Stebėtojas mato tik mažytį tikrosios geometrijos poaibį.
Būtent pirmasis RCC principas.
Taigi:
Multivisatos teorija
Amžinoji infliacija
Kišeninės visatos
Kraštovaizdžio kosmologija
visa tai yra RCC ribos pasekmės.
Daugdara visada didesnė už tai, ką stebėtojas gali išvesti.
5. Kosmologinės konstantos problema kaip dreifas
120 dydžio eilių neatitikimas
tarp teorijos ir matavimo dažnai laikomas „klaida“.
RCC pakeičia požiūrį:
Išvedimo dreifas atsiranda, kai posistemė mėgina modeliuoti
daugdarą, prie kurios negali turėti visapusiškos prieigos.
Kosmologiniai parametrai „dreifuoja“
nes stebėtojas neturi prieigos prie visos visuotinės daugdaros.
Tai nėra nesėkmė —
tai struktūrinė geometrija.
6. Tamsioji materija / tamsioji energija = talpinimo signalai
Didžiausios kosmologijos paslaptys kyla iš nematomos struktūros:
tamsioji medžiaga
tamsioji energija
vakuumo energija
kreivumo neatitikimai
Būtent tai ir numato RCC:
Jei sistema įterpta į daugdarą, kurios negali stebėti,
didžioji dalis valdančiosios struktūros atrodys paslėpta arba „tamsi“.
Kosmologijos tamsusis sektorius yra aiškiai išreikštas RCC uždarumas:
Apie talpyklą gali spręsti
bet niekada jo pamatyti.
7. Visata kaip RCC sistema
Visata demonstruoja visus RCC būdinguosius požymius:
✔ Dalinis stebimumas
Tik 4% masės ir energijos yra tiesiogiai matoma.
✔ Vietinės atskaitos sistemos
Erdvėlaikio kreivumas primeta reliatyvistinį lokalumą.
✔ Dreifas
Kosminiai parametrai kinta be globalių atramų.
✔ Kolapsas
Infliacinės sritys sumažina begalines galimybes iki vietinių lopų.
✔ Rekursinis taisymas
Kosmologiniai modeliai atnaujinami be galo, tačiau globaliai niekada nekonverguoja.
Kosmologija yra fizikinė RCC versija.
8. RCC suteikia kosmologams aiškų vienijantį principą
Sunkiausias kosmologijos problemas sieja vienas dėsningumas:
horizonto ribos
tiksliojo suderinimo problemos
infliacijos nevienareikšmiškumas
vakuumo metastabilumas
multivisatos nepatikrinamumas
kreivumo nenuoseklumas
stebėtojų atrankos efektai
RCC visa tai suvienija:
Visa tai kyla todėl, kad kosmologas yra necentrinis stebėtojas
modeliuojantis nestebimą daugdarą.
Tai konceptualus tiltas, kurio šiandien trūksta kosmologams.
9. Vieno sakinio santrauka kosmologams
RCC naujai apibrėžia visatą kaip daugdarą, kurios globali struktūra neprieinama jokiam joje įterptam stebėtojui — horizontus, tamsiuosius komponentus, infliaciją, dreifą ir kosmologinio išvedimo ribas aiškindama kaip ribos poveikius, o ne mokslo nesėkmes.