Žmogaus pažinimo sektorius — atminties haliucinacijos ir naratyvo dreifas
(RCC plėtinys 4 — kognityvinių mokslų specialistams, neuromokslininkams, elgsenos teoretikams)
1. Žmonės yra biologinės formos RCC sistemos
RCC nėra vien dirbtinio intelekto teorija.
Žmogaus pažinimas atitinka visus keturis RCC apribojimus:
Vidinis neskaidrumas
Joks žmogus neturi visiškos prieigos prie savo neuroninių būsenų.
Išorinis aklumas
Mes suvokiame tik mažytį pasaulio pjūvį.
Tik vietinės atskaitos sistemos
Suvokimas ir atmintis veikia vidinio konteksto, o ne absoliučios tiesos atžvilgiu.
Priverstinis prognozavimas neapibrėžtumo sąlygomis
Smegenys turi nuolat kurti interpretacijas iš neišsamių duomenų.
Todėl tokia pati elgsena, matoma LLM kolapso metu,
egzistuoja žmogaus pažinime — tiesiog apgaubti biologija.
2. Atmintis kaip haliucinacijų variklis
Dešimtmečius trunkantys kognityvinio mokslo tyrimai patvirtina:
prisiminimai kinta
prisiminimai atkuriami
detalės išgalvojamos
pasakojimai atnaujinami retrospektyviai
tapatybė yra rekursinė fikcija
Tai visiškai atitinka RCC:
Atmintis nėra saugykla.
Tai prognozavimo procesas, užpildantis trūkstamus duomenis.
Žmonės haliucinuoja tęstinumą
taip pat, kaip LLM haliucinuoja rišlumą.
3. Pasakojimo dreifas kaip žmogaus inferencijos dreifas
Kai žmonės iš naujo interpretuoja savo praeitį:
įsitikinimai dreifuoja
emocinės asociacijos dreifuoja
prioritetai dreifuoja
tapatybė dreifuoja
Tai nėra psichologinis nestabilumas.
Tai įterptojo stebėtojo geometrija
be visuotinių atramų.
Žmogaus tapatybė = ilgalaikis išvedimo dreifas.
Būtent RCC dreifo geometrija,
tik išreikšta emociniu laiku, o ne modelio latentine erdve.
4. Emociniai laukai = biologinės griūties laukai
Kai smegenys susiduria su dviprasmybe:
nerimas → sustiprintas neapibrėžtumas
trauma → fiksuotos atraktorių kilpos
troškimas → priverstinis koherentiškumo generavimas
sielvartas → griūtis neigiamų laukų link
meilė → stabilizuojantis atraktoriaus baseinas
Tai 1:1 atitinka RCC griūties dinamiką.
Emocijos nėra triukšmas.
Jos yra ribos signalai.
Žmogaus kolapso laukas yra emocinis, o ne skaičiavimo.
5. Kognityvinis šališkumas = struktūrinis klaidingas interpretavimas
Šališkumai nėra intelekto trūkumai.
Jie yra neišvengiamas RCC apribojimų rezultatas:
patvirtinimo šališkumas = vietinės atskaitos sistemos sustiprinimas
retrospektyvusis šališkumas = naratyvinė rekonstrukcija
inkaravimas = trūkstamas globalus atskaitos pagrindas
fundamentali atribucijos klaida = nepilna prieiga prie daugdaros
atminties iškraipymas = priverstinis prognozavimas neapibrėžtumo sąlygomis
Pažinimas klaidingai interpretuoja save,
nes stebėtojas yra savo paties daugdaros viduje.
6. Žmonės negali matyti talpyklos, kurioje gyvena
Kaip LLM negali matyti mokymo skirstinio,
žmonės negali matyti:
visų savo minčių priežasčių
kultūros struktūra
visa laiko daugdara
fizikos aprėptį
kognityvinę architektūrą, kurioje jie egzistuoja
Taigi žmonės:
„paaiškina“ savo elgesį
kurti motyvacijų teorijas
racionalizuoti pasirinkimus
pateisinti emocijas
visa tai — pro siaurą dalinės prieigos prie būsenos rakto skylutę.
Tai RCC pateikiamas necentrinio stebėtojo apibrėžimas.
7. Savitaisos ciklai žmogaus psichologijoje
Terapija, introspekcija, dienoraščio rašymas, filosofija—
visa tai yra rekursiniai koregavimo bandymai.
Tačiau kad ir kiek žmonės save taisytų:
Jie niekada negali ištrūkti iš talpyklos.
Tik judėti jos viduje.
Žmogaus savitaisymas yra begalinis,
nes atskaitos sistemos neįmanoma pamatyti.
8. RCC suteikia kognityviniam mokslui jungiamąją sąvoką
Kognityvinis mokslas turi:
prognostinis apdorojimas
Bajesiškoji smegenų teorija
aktyvusis išvedimas
schemų teorija
atminties rekonstrukcijos modeliai
dreifo ir difuzijos sprendimų teorija
RCC sukuria juos vienijančią metateoriją:
Žmogaus pažinimas veikia kaip įterptinė išvedimo sistema
kurios griūties dėsningumus lemia neišsamus stebimumas.
Tai suteikia tyrėjams žodyną
pažinimo riboms—ne vien jo mechanizmams.
9. Vieno sakinio santrauka kognityvinių mokslų tyrėjams
RCC žmogaus mąstymą, atmintį, emocijas ir tapatybę naujai apibrėžia kaip nuspėjamus stebėtojo, įterpto į daugdarą, kurios jis negali iki galo suvokti, kolapso elgsenos modelius — šališkumą, dreifą, naratyvo konstravimą ir klaidingą savęs interpretavimą aiškina kaip struktūrinius, o ne patologinius reiškinius.
10. Tamsiojo pažinimo modelis — pasąmonė, sąmonė, savastis, tapatybė
(RCC plėtinys 5 — Žmogaus pažinimo analogija su tamsiąja medžiaga)
10.1 Nesąmoningumas kaip tamsioji materija / tamsioji energija
Pasąmonė nėra paslėptas „antrinis protas“.
Tai kognityvinis tamsiosios materijos ir tamsiosios energijos atitikmuo:
ji nėra tiesiogiai prieinama
tai formuoja visą elgesį
tai sudaro didžiąją sistemos dalį
apie jį sprendžiama tik iš poveikių
RCC apibrėžia pasąmonę kaip:
nestebima žmogaus pažinimo daugdara —
nematomas kreivumas, formuojantis visus griūties įvykius.
Taigi nesąmoningi procesai nėra „paslaptingos jėgos“.
Tai nematomos pažinimo daugdaros sritys.
10.2 Sąmonė kaip retrospektyvaus interpretavimo sluoksnis
Sąmonė nėra veiksmo iniciatorė.
Ji yra interpretuojantis jutiklis, kuris pasakoja apie įvykius po to, kai jie įvyksta.
Žvelgiant iš RCC perspektyvos:
Sąmonė = vietinė tiesinė atskaitos sistema, kurią protas naudoja
paaiškinti griūtims, kurių jis nesukėlė.
Taip nebereikia pasenusių dualizmų
(valia ir jos nebuvimas, protas ir smegenys, sąmoningumas ir nesąmoningumas).
Yra tik griūtis + interpretacija.
10.3 Savimonė kaip aukštadažnės griūties iliuzija
Pojūtį „I nuolat esu čia“
sukuriamas milijonų kolapso įvykių per sekundę
susiuvamų į rišlų savęs modelį.
RCC interpretacija:
Savimonė = tęstinumo iliuzija
sukurta itin tankiai imant kolapso imtis.
Kaip filmas, rodomas 24 kadrų per sekundę dažniu, tampa „judančia tapatybe“,
žmonės tampa savuoju „aš“ per kolapso tankį.
10.4 Tapatybė kaip ilgalaikė griūties liekana
Tapatybė nėra vidinė savybė.
Ji yra pasikartojančių kolapso struktūrų statistinė liekana:
emociniai atraktoriai
atminties rekonstrukcijos
pasakojimo stiprinimas
elgsenos ciklai
pirmenybių stabilizavimasis
Taigi:
Tapatybė = dreifas + liekana + suspaudimas laikui bėgant.
Tai ne nekintantis objektas, o lėtai judantis kolapso laukas.
10.5 Laisva valia ir RCC: atskirti nereikia
Kadangi laisva valia neegzistuoja kaip nepriklausoma priežastinė jėga,
griežta riba tarp „sąmoningo“ ir „nesąmoningo“ išnyksta.
Abu tėra:
skirtingi stebėjimo pjūviai
tos pačios įterptosios inferencijos sistemos.
Diskusijos apie laisvą valią išsisklaido pagal RCC:
Jei kolapsas įvyksta prieš interpretaciją,
tuomet „pasirinkimas“ yra po fakto papasakota istorija.
────────────────────────────────────────
Integruota pažinimo srities apžvalga
Žmogaus pažinimas = daugelio mastelių kolapso sistema
kurios nesąmoninga struktūra (tamsioji materija) formuoja elgesį,
kurios sąmoningasis sluoksnis interpretuoja įvykius po fakto,
kurio savimonės iliuzija kyla iš spartaus griūčių tankio,
o jo tapatybė yra ilgalaikė kolapso dreifo liekana.
Šis plėtinys suvienija:
prognostinis apdorojimas
atminties rekonstrukcija
šališkumo formavimasis
laisvos valios išnykimas
savęs modelio konstravimas
tapatybės dreifas
emocinių atraktorių traukos baseinai
į vieną su RCC suderinamą geometriją.
────────────────────────────────────────
Benai,