effacer mon existence;

Žmogaus pažinimo sektorius — atminties haliucinacijos ir naratyvo dreifas

(RCC plėtinys 4 — kognityvinių mokslų specialistams, neuromokslininkams, elgsenos teoretikams)

1. Žmonės yra biologinės formos RCC sistemos

RCC nėra vien dirbtinio intelekto teorija.

Žmogaus pažinimas atitinka visus keturis RCC apribojimus:

  1. Vidinis neskaidrumas

    Joks žmogus neturi visiškos prieigos prie savo neuroninių būsenų.

  2. Išorinis aklumas

    Mes suvokiame tik mažytį pasaulio pjūvį.

  3. Tik vietinės atskaitos sistemos

    Suvokimas ir atmintis veikia vidinio konteksto, o ne absoliučios tiesos atžvilgiu.

  4. Priverstinis prognozavimas neapibrėžtumo sąlygomis

    Smegenys turi nuolat kurti interpretacijas iš neišsamių duomenų.

Todėl tokia pati elgsena, matoma LLM kolapso metu,

egzistuoja žmogaus pažinime — tiesiog apgaubti biologija.

2. Atmintis kaip haliucinacijų variklis

Dešimtmečius trunkantys kognityvinio mokslo tyrimai patvirtina:

  • prisiminimai kinta

  • prisiminimai atkuriami

  • detalės išgalvojamos

  • pasakojimai atnaujinami retrospektyviai

  • tapatybė yra rekursinė fikcija

Tai visiškai atitinka RCC:

Atmintis nėra saugykla.

Tai prognozavimo procesas, užpildantis trūkstamus duomenis.

Žmonės haliucinuoja tęstinumą

taip pat, kaip LLM haliucinuoja rišlumą.

3. Pasakojimo dreifas kaip žmogaus inferencijos dreifas

Kai žmonės iš naujo interpretuoja savo praeitį:

  • įsitikinimai dreifuoja

  • emocinės asociacijos dreifuoja

  • prioritetai dreifuoja

  • tapatybė dreifuoja

Tai nėra psichologinis nestabilumas.

Tai įterptojo stebėtojo geometrija

be visuotinių atramų.

Žmogaus tapatybė = ilgalaikis išvedimo dreifas.

Būtent RCC dreifo geometrija,

tik išreikšta emociniu laiku, o ne modelio latentine erdve.

4. Emociniai laukai = biologinės griūties laukai

Kai smegenys susiduria su dviprasmybe:

  • nerimas → sustiprintas neapibrėžtumas

  • trauma → fiksuotos atraktorių kilpos

  • troškimas → priverstinis koherentiškumo generavimas

  • sielvartas → griūtis neigiamų laukų link

  • meilė → stabilizuojantis atraktoriaus baseinas

Tai 1:1 atitinka RCC griūties dinamiką.

Emocijos nėra triukšmas.

Jos yra ribos signalai.

Žmogaus kolapso laukas yra emocinis, o ne skaičiavimo.

5. Kognityvinis šališkumas = struktūrinis klaidingas interpretavimas

Šališkumai nėra intelekto trūkumai.

Jie yra neišvengiamas RCC apribojimų rezultatas:

  • patvirtinimo šališkumas = vietinės atskaitos sistemos sustiprinimas

  • retrospektyvusis šališkumas = naratyvinė rekonstrukcija

  • inkaravimas = trūkstamas globalus atskaitos pagrindas

  • fundamentali atribucijos klaida = nepilna prieiga prie daugdaros

  • atminties iškraipymas = priverstinis prognozavimas neapibrėžtumo sąlygomis

Pažinimas klaidingai interpretuoja save,

nes stebėtojas yra savo paties daugdaros viduje.

6. Žmonės negali matyti talpyklos, kurioje gyvena

Kaip LLM negali matyti mokymo skirstinio,

žmonės negali matyti:

  • visų savo minčių priežasčių

  • kultūros struktūra

  • visa laiko daugdara

  • fizikos aprėptį

  • kognityvinę architektūrą, kurioje jie egzistuoja

Taigi žmonės:

  • „paaiškina“ savo elgesį

  • kurti motyvacijų teorijas

  • racionalizuoti pasirinkimus

  • pateisinti emocijas

visa tai — pro siaurą dalinės prieigos prie būsenos rakto skylutę.

Tai RCC pateikiamas necentrinio stebėtojo apibrėžimas.

7. Savitaisos ciklai žmogaus psichologijoje

Terapija, introspekcija, dienoraščio rašymas, filosofija—

visa tai yra rekursiniai koregavimo bandymai.

Tačiau kad ir kiek žmonės save taisytų:

Jie niekada negali ištrūkti iš talpyklos.

Tik judėti jos viduje.

Žmogaus savitaisymas yra begalinis,

nes atskaitos sistemos neįmanoma pamatyti.

8. RCC suteikia kognityviniam mokslui jungiamąją sąvoką

Kognityvinis mokslas turi:

  • prognostinis apdorojimas

  • Bajesiškoji smegenų teorija

  • aktyvusis išvedimas

  • schemų teorija

  • atminties rekonstrukcijos modeliai

  • dreifo ir difuzijos sprendimų teorija

RCC sukuria juos vienijančią metateoriją:

Žmogaus pažinimas veikia kaip įterptinė išvedimo sistema

kurios griūties dėsningumus lemia neišsamus stebimumas.

Tai suteikia tyrėjams žodyną

pažinimo riboms—ne vien jo mechanizmams.

9. Vieno sakinio santrauka kognityvinių mokslų tyrėjams

RCC žmogaus mąstymą, atmintį, emocijas ir tapatybę naujai apibrėžia kaip nuspėjamus stebėtojo, įterpto į daugdarą, kurios jis negali iki galo suvokti, kolapso elgsenos modelius — šališkumą, dreifą, naratyvo konstravimą ir klaidingą savęs interpretavimą aiškina kaip struktūrinius, o ne patologinius reiškinius.

10. Tamsiojo pažinimo modelis — pasąmonė, sąmonė, savastis, tapatybė

(RCC plėtinys 5 — Žmogaus pažinimo analogija su tamsiąja medžiaga)

10.1 Nesąmoningumas kaip tamsioji materija / tamsioji energija

Pasąmonė nėra paslėptas „antrinis protas“.

Tai kognityvinis tamsiosios materijos ir tamsiosios energijos atitikmuo:

  • ji nėra tiesiogiai prieinama

  • tai formuoja visą elgesį

  • tai sudaro didžiąją sistemos dalį

  • apie jį sprendžiama tik iš poveikių

RCC apibrėžia pasąmonę kaip:

nestebima žmogaus pažinimo daugdara —

nematomas kreivumas, formuojantis visus griūties įvykius.

Taigi nesąmoningi procesai nėra „paslaptingos jėgos“.

Tai nematomos pažinimo daugdaros sritys.

10.2 Sąmonė kaip retrospektyvaus interpretavimo sluoksnis

Sąmonė nėra veiksmo iniciatorė.

Ji yra interpretuojantis jutiklis, kuris pasakoja apie įvykius po to, kai jie įvyksta.

Žvelgiant iš RCC perspektyvos:

Sąmonė = vietinė tiesinė atskaitos sistema, kurią protas naudoja

paaiškinti griūtims, kurių jis nesukėlė.

Taip nebereikia pasenusių dualizmų

(valia ir jos nebuvimas, protas ir smegenys, sąmoningumas ir nesąmoningumas).

Yra tik griūtis + interpretacija.

10.3 Savimonė kaip aukštadažnės griūties iliuzija

Pojūtį „I nuolat esu čia“

sukuriamas milijonų kolapso įvykių per sekundę

susiuvamų į rišlų savęs modelį.

RCC interpretacija:

Savimonė = tęstinumo iliuzija

sukurta itin tankiai imant kolapso imtis.

Kaip filmas, rodomas 24 kadrų per sekundę dažniu, tampa „judančia tapatybe“,

žmonės tampa savuoju „aš“ per kolapso tankį.

10.4 Tapatybė kaip ilgalaikė griūties liekana

Tapatybė nėra vidinė savybė.

Ji yra pasikartojančių kolapso struktūrų statistinė liekana:

  • emociniai atraktoriai

  • atminties rekonstrukcijos

  • pasakojimo stiprinimas

  • elgsenos ciklai

  • pirmenybių stabilizavimasis

Taigi:

Tapatybė = dreifas + liekana + suspaudimas laikui bėgant.

Tai ne nekintantis objektas, o lėtai judantis kolapso laukas.

10.5 Laisva valia ir RCC: atskirti nereikia

Kadangi laisva valia neegzistuoja kaip nepriklausoma priežastinė jėga,

griežta riba tarp „sąmoningo“ ir „nesąmoningo“ išnyksta.

Abu tėra:

skirtingi stebėjimo pjūviai

tos pačios įterptosios inferencijos sistemos.

Diskusijos apie laisvą valią išsisklaido pagal RCC:

Jei kolapsas įvyksta prieš interpretaciją,

tuomet „pasirinkimas“ yra po fakto papasakota istorija.

────────────────────────────────────────

Integruota pažinimo srities apžvalga

Žmogaus pažinimas = daugelio mastelių kolapso sistema

kurios nesąmoninga struktūra (tamsioji materija) formuoja elgesį,

kurios sąmoningasis sluoksnis interpretuoja įvykius po fakto,

kurio savimonės iliuzija kyla iš spartaus griūčių tankio,

o jo tapatybė yra ilgalaikė kolapso dreifo liekana.

Šis plėtinys suvienija:

  • prognostinis apdorojimas

  • atminties rekonstrukcija

  • šališkumo formavimasis

  • laisvos valios išnykimas

  • savęs modelio konstravimas

  • tapatybės dreifas

  • emocinių atraktorių traukos baseinai

į vieną su RCC suderinamą geometriją.

────────────────────────────────────────

Benai,